Senieji Šv. Kalėdų papročiai Lietuvoje

Paseksim Jums pasaką apie prosenovinius Šv. Kalėdų simbolius: elnią devyniaragį, kurio raguose kalviai kala aukso žiedą; Juodą Kudlotą, kuris nešąs turtus ir gausą; blukį, kurį lemta nugalabyti; išminčių Senį Kalėdą, ateinantį iš ano krašto, kur riestainiais ir saldainiais lyja... pasaka ar ne, bet tai senieji lietuvių Šv. Kalėdų papročiai ir simboliai! O išsamiai apie kiekvieną persirengėlių kaukę, ką ji simbolizavo, kodėl reikėdavo mušti ir nugalabyti blukį, kaip atrodė ir iš kur atvykdavo išminčius Senis Kalėda skaitykite apačioje: Lietuva – vėliausiai pakrikštyta pagoniška šalis Europoje. Krikštas, okupacijos stūmė lietuvių senuosius papročius į užmarštį. Prisiminkime. Tamsiausiu metų laiku atbėgąs elnias devyniaragis. Jo raguose kalviai kalą aukso žiedą – SAULĘ. Tai žiemos saulėgrįža. Ne tik sugrįžtančios saulės žmonės laukdavo, bet atlikdavo ritualus, žaidimus ir užkalbėjimus, kuriais siekdavo sau ir kitiems palinkėti visokio labo ir sėkmės naujaisiais metais. Dažniausiai bent 12 žmonių, simbolizuojančių 12 mėnesių, persirengdavo mitinėmis, simbolinėmis būtybėmis. Žmonės mėgę persirengti: Lokiais. Jie atbaido blogąsias dvasias, lemia gerą derlių ir visokias gėrybes, bei stiprybę ir sveikatą. Jaučiais ir ožiais. Šie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Ožiai, tikėta, turėjo magiškų galių nukreipti ligas. Arkliais. Jie apdovanoti nepaprastu protu, darą stebuklus, moką kalbėti. Gervėmis. Tikėta, kad gervė teikianti palaiminimą namams, susijusi su vedybų burtais. Nemažą vaidmenį vaidino ir juoko sukėlimas, komiška gervės išvaizda, nes juokas turįs magišką galią pažadinti apmirusią žemę. Giltine. Simbolizavo senųjų metų išgyvendinimą. Velniais. Pagerbdavo velnią tuo būdu, kad jis nepadarytų nieko blogo. O svarbiausia – JUODAS KUDLOTAS. Veikiausiai buvo prosenovinė derliaus gausumo bei turtingumo dvasia ar koks nors mitinis prosenis. Gauruotumas mitinėje tautosakoje siejamas su pasiturimu gyvenimu bei gerove. Šie persirengėliai vilkdavo per kaimą blukį. Blukis – tai didžioji pasaulio gyvatė, drakonas, smakas, prarijęs Saulę. Jį reikia mušti ir nugalabyti, kad jis Saulę atiduotų. Kiekvienas trenkdamas, suduodamas Blukiui galėjo atsikratyti blogų minčių ir jausmų, pykčių ir kitų negerovių. Sakoma, jei visi taip nuoširdžiai padarytume, tai bauginanti pasaulio pabaiga tikrai neįvyktų, o priešingai, prasidėtų visų neišsipildžiusių lūkesčių ir sunkmečių pabaigos pradžia. Pervilkus jį per visą bendruomenės žemę, surinkus į jį visas nuoskaudas bei nelaimes, blukis yra sudeginamas su visu jam perduotu blogiu. Tokiu būdu Saulė – šviesa – šiluma išvaduojama iš kaladės – kalėjimo, o žmonėse lieka daugiau šviesos, meilės ir jie laiminami sėkmei. Apeigose visuomet dalyvauja ir bendruomenės vyriausiasis ir išmintingiausiasis senolis arba žynys, persirengęs Seniu Kalėda. Sakoma, kad jis ateinąs iš tolimos šalies, kur aukšti kalnai, žemi kloniai. Tie kalnai iš miltų, šalia medaus upės teka, alaus ežerai telkšo, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Senis Kalėda nešąs skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Kartu su seniu Kalėda buvo dalinamos įvairios dovanos, šokama, ratuojama, juokaujama, buriama, dainuojama. Prasidėdavo ilgas linksmybių ir vakaronių laikotarpis, trunkąs nuo Kūčios iki Trijų Karalių. Būkite ir Jūs tokia linksmybe, šiluma ir šviesa palaiminti! Prasmingų švenčių! Profectus Novus ir kūrybinio folkloro grupė „Sedula“